PALIEKU SAMBŪRĮ „PRO PATRIA“ BEI VILNIAUS FORUMĄ

Vytautas Vyšniauskas

Pastaruosius dvejus metus buvau įsitraukęs į šių judėjimų veiklą – tai buvo mano politinės ir visuomeninės veiklos forma, kurios ėmiausi iš didelio susirūpinimo pasaulyje ir Lietuvoje vykstančiais dalykais. Įgijau draugų. Taip pat praradau draugų. Įgijau priešų (bet nepraradau). Išmokau daug dalykų. Daugeliu atžvilgių man buvo didelė garbė, ir aš niekada nepamiršiu man padėjusių ir sunkią akimirką šalia buvusių bendražygių, nepamiršiu savo principams ištikimų ir atsidavusių žmonių, kurie nuoširdžiai myli Lietuvą. Lygiai kaip neįvertiname, kiek tokių žmonių yra, kartais ir pervertiname tokių asmenybių gylį ir mastą.

Šiandien noriu kalbėti ne apie įsitraukimo motyvus, o apie pasitraukimo priežastis. Viena – ir galbūt svarbiausioji – pasitraukimo priežastis yra ta pati, dėl kurios prisijungiau. Mane visuomet glumino visokio plauko ideologijos, kurios iškastruoja tikrovę ir žmogų uždaro į tam tikrų paruoštukių solipsizmą, iš kurio jis nebegali išeiti, o kartu viską redukuoti į ideologinius dalykus – tai bendra visoms ideologijoms. Maniau, kad būtent PP ir VF yra vienintelė ir paskutinė atrama prieš tą nusiideologizavimą, negebėjimą mąstyti savo galva, atsisakymą remtis proto argumentais ir apskritai štampų ir kvailysčių nepabaigiamu dauginimu. Lietuvoje tai mačiau visų pirma „konservatorių“ puikybėje, kada kiekvienas, nesutinkantis su jų teiginiais, yra laikomas vatniku, Kremliaus agentu, sovietiniu nostalgiku, protiškai atsilikusiu, amoraliu, nenormaliu, marginalizuotinu ir apskritai, ko gero, net ne žmogumi. Tiesiog stebino mastas, kuriuo tai vyksta ir kaip tai įsiveržia net į asmeninius gyvenimus. VF ir PP gynė Justino Marcinkevičiaus atminimą – mane pažįstantieji žino, kokia svarbi asmenybė man jis yra. Gynė nuo ideologinių išpuolių, nuo buko istoristinio-panpolitinio vertinimo, absoliučiai ištrinančio sudėtingą asmeninę, psichologinę ir moralinę žmogaus likimo dimensiją, ištrinančio kūrybos vertę, ištrinančio atgailos, klaidos ir pasikeitimo vertę.

Aš taip maniau, bet klydau…

Daug kas sakė ir tebesako, kad būtent PP ir VF yra tų paruoštukių centras, tačiau visa tai kalbėjo žmonės, kurie patys negebėjo pasakyti nieko daugiau nei ideologiškai skirtingas paruoštukes, todėl nebuvo pagrindo jais tikėti. Tokia jau ta politikos prigimtis, kad bet kokia politinė kova prieš ideologiją neišvengiamai savyje slepia ne (ar ne tik) priešinimąsi ideologijai, bet ir troškimą tą ideologiją pakeisti kita ideologija, kurios totalumas, prievartiškumas ir nepagrįstumas daugumai jų jau nebeatrodo problema, kurią jie būtinai mato jiems nepatinkančiose ideologijose.

Iš čia ir tokie paradoksai, kai save nuosekliais katalikais vadinantys žmonės visame pasaulyje piktinasi prievartiniu „gender ideologijos“ brukimu mokyklose, bet čia pat liūdi, kad tikybos pamokos nebėra privalomos; jie remiasi mokslu siekdami parodyti oponentų neadekvatumą, tačiau nuvertina mokslą, kai tas nešoka pagal jų dūdelę ir sako priešingai; jie trokšta susilaikymą skatinančio lytinio švietimo, bet niekada nekalba apie tokio konservatyvaus lytinio švietimo medicininius padarinius, kaip antai vaginizmą ar kitas ligas, galinčias sunaikinti žmogaus reprodukcines funkcijas; jie skelbia, kad hormoninė kontracepcija sukelia krūties vėžį (nors absoliuti dauguma mokslinių tyrimų tokią tezę neigia), bet nutyli, kad apskritai nėštumo būklėje didėja krūties vėžio rizika, ypač moteriai viršijus 30 metų amžiaus ribą; jie piktinasi, kai „krikščioniška moralė“ redukuojama į norą valdyti žmones, primesti jiems savo impotenciją ir kompleksus, politiškai išnaudoti, spausti pinigus, bet patys tuos, kurie pasisako prieš vaikų mušimą, savaime be jokių niuansų laiko vaikų pardavėjais ir moraliniais išsigimėliais (dalis jų galbūt tokie ir yra, bet ar tikrai tokie kaltinimai leis susikalbėti ir yra adekvatūs daugumos atžvilgiu?), tuos, kurie pasisako prieš patyčias iš gėjų ir nori, kad kažkas rimčiau dėl to būtų daroma, net jei rimtai nori tik tiek, vis tiek vadina liberalmarksistais, kurie siekia ištvirkinti vaikus ir įvesti „genderizmą“, ir t. t.

Jei kas nors turi ideologiškai neaprobuotą įsitikinimą, tai jis iš karto tampa pasaulinio sąmokslo, „gender ideologijos“, liberalmarksizmo ar dar kieno nors atstovu. Jei kas kitaip supranta Bažnyčios misiją ir mokymą, tai jis imamas laikyti Bažnyčios priešu, kuris trokšta sunaikinti Bažnyčią ir tradiciją, kuris trokšta viską iškreipti ir pritaikyti prie savo silpnumo. Visur jie mato slaptą norą dominuoti, išnaudoti, perkurti visuomenę, daryti verslą ir primesti valią, visur jie mato amoralumą ir piktavališkumą, norą pakenkti, moralę adaptuoti prie savo ištižimo, jie mato blogį ir Priešą iš didžiosios raidės, tačiau nuoširdžių kad ir kaip atvirai deklaruojamų įsitikinimų, noro sąžiningai diskutuoti ir kitaip galvojančiųjų geranoriškumo jie nemato (juk meluoja ne tik visi, bet ir visada!). Užtat baisiausiai įsižeidžia, kai kas nors taip pagalvoja apie juos.

Todėl mes ir matome, kad kai žmogus neatitinka tavo ideologinių štampų, tu jam pritaikai oponentų ideologijos štampus. Lygiai kaip „konservatoriai“ visus, kurie su jais nesutinka, vadina Kremliaus agentais, lygiai taip, kaip leftistai visus su jais nesutinkančius vadina naciais, lygiai taip vadinamieji tradicionalistai visus su jais nesutinkančius vadina liberalais, leftistais, marksistais, genderistais, globalistais, modernistais. Suprantama, kad politinės etiketės įsteigia Kitą kaip priešą, kurį galima lengvai identifikuoti, apibrėžti ir tokiu būdu su juo kovoti. Tačiau tiesa ta, kad tokiu būdu kovojant su ideologijomis, praleidžiamas labai svarbus dalykas: daugybė tų žmonių neatstovauja nė vienai iš tų ideologijų, kurios joms priskiriamos, ir net jei nesąmoningai jie yra kažkiek jų paveikti, tačiau jie mąsto savo galva ir yra niekaip nesuschematinami į tokią ideologinę schemą, kokia tokiems žmonėms dažnai primetama. Lygiai kaip „konservatoriai“ devalvuoja Rusijos kortą, ją kišdami visur, kur tik gali, lygiai taip mes devalvuojame visas minėtas politines etiketes, nes dauguma žmonių jų neatitinka, ir, tiesą sakant, pagrįstai iš mūsų šaiposi, kada jas taip atsainiai klijuojame. Žinoma, ne visi taip daro, bet kai kuriuos asmenis užvaldžiusi ir masėse išsikristalizuojanti tendencija yra labai aiški. Kai mąstymas užlūžta (jei tokio apskritai būta) ir nebeturima jokių argumentų, tada belieka konstatuoti: „tu mąstai kaip liberalas / leftistas“…

* * *

Per šiuos metus suvokiau, kad joks politinis veikimas nėra suderinamas su intelektualiniu sąžiningumu, kuris šiandien man atrodo pati svarbiausia dorybė. Tai, matyt, ne politiškai veikiančių asmenų, o pačios politikos prigimties dalykas. Aš suprantu, kad be politinio veikimo daugybė dalykų, o kartais ir to paties intelektualinio sąžiningumo apgynimas, yra tiesiog neįmanomi. Tačiau nesąžiningumas man yra labiausiai kirtęs dalykas, po kurio yra labai sunku atsistoti, ir sąžinės kaina man per didelė, kad galėčiau ją mokėti kovoje prieš daugybę blogų dalykų, kurie man atrodo tokie pat blogi, kaip ir anksčiau. Tas nesąžiningumas susijęs veikiau su politine veikla apskritai ir dalies žmonių itin dideliu užsimerkimu prieš šią problemą, dėl ko „infekuojasi“ ir tie, kurie stengiasi išlikti sąžiningi.

Vis dėlto totalinis ideologinis teroras, būdingas bet kokiai politinei veiklai, peržengė mano tolerancijos ribą, kuri dalyvaujant šioje veikloje braškėjo vis labiau. Dažnai kalbame apie tai, kad mums reikia pakilti į politinį-ideologinį lygmenį, kad to nesugebame padaryti, kad tai būtina tautos ir valstybės išlikimui, nes žmonės nesugeba susivienyti ne atskirų klausimų, o visuminio išlikimo vedini, ne kartą tą esu sakęs ir pats. Tačiau vis dažniau atrodo, kad viskas yra tiek perdėm ideologizuota, jog nusileisti iš to politinio-ideologinio lygmens tampa nebeįmanoma. Vis dažniau mąstoma ideologinių klišių pagalba, kurios eina pirmiau bet kokios minties ir neleidžia šiai išeiti anapus tos ideologijos. Mąstymas politinėmis kategorijomis tuos, kurie nėra intelektualiai pajėgūs jomis mąstyti, atveda į mąstymą ideologinėmis klišėmis, kitaip tariant, bet koks politinis mąstymas, pats nebūdamas ideologizuotas, neišvengiamai kuria ideologizuotą sąmonę, kuri ilgainiui tik bukai atkartoja politinį žargoną, kurio nebesupranta. Mąstytojai diktuoja ideologines madas, tuo tarpu jomis sekantieji beveik visuomet yra tie, kurie stokoja mąstymo pajėgumų, ir kuriems ideologija tampa ne jų mąstysenos atspindžiu, o veikiau jo pakaitalu.

Sąžiningu kritiniu žvilgsniu perskaičius tokias knygas kaip Gabriele‘s Kuby „Gender revoliucija“ ar Paulo Kengoro „Išardymas“, mane apima didžiulė gėda, kad aš esu siejamas su tokia mąstysena, kad kas nors galėtų bent teoriškai įsivaizduoti, jog aš taip „mąstau“. Aš nenoriu niekada gyvenime būti siejamas su tokiais autoriais ir man baisu net pagalvoti, kad kažkas mano, jog tokiu būdu mąstau. Šios knygos, nors turi ir gerų vietų, tačiau yra sunkte persunktos loginių ir faktinių klaidų, kurios tiesiog bado akis. Kai kur net tame pačiame puslapyje galima pamatyti net ne metodinių argumentacijos klaidų, o tiesiog formalių loginių kontradikcijų. Aš jau nekalbu apie konceptualines painiavas ir klaidas, kai sąvokos neapibrėžtai ir laisvai vartojamos visiškai kitaip, nei kritikuojami autoriai jas naudojo, kai vietoj argumento kritikuojamai pozicijai priešpastatomas vaikiškas pasišaipymas ir nepateikiama adekvačių argumentų ir, svarbiausia, bet kokia sąžininga oponento pozicija, nesutampanti su autoriaus pozicija, laikoma ne intelektualiniu iššūkiu, o piktybišku puolimu, tarsi bandymu padaryti kokį nors blogį. (Patarimas ateičiai: jei žmogus itin dažnai vartoja reliatyvizmo sąvoką, būkite tikri: jis neturi nė menkiausio supratimo, apie ką jis kalba.) Griežtai tariant, šios knygos, nepaisant kilnių jų intencijų, yra gryniausi kliedesių rinkiniai. Apie tokių knygų poveikį galiu pasakyti asmeniniu pavyzdžiu: laikydamas leftizmą kliedesiu, skaitydamas tokias knygas imu smarkiai simpatizuoti kairiesiems, ir jau beveik neturiu abejonių, kad kairieji filosofai yra visa galva aukščiau už „antigenderistinę ideologiją“. Simone de Beauvoir, kad ir kiek su ja nesutikčiau, rašė su argumentais ir prie savo tekstų daug dirbo, tas jaučiasi skaitant, ir prieš ją antigenderistinės knygos tėra menkavertis ideologinis brukalas, nė iš tolo netraukiantis iki jos lygio. Man buvo aiškinama, kad geriau jau tokios knygos, nei jokių, bet galbūt tai ir yra paaiškinimas, kodėl leftizmas kultūrinį karą per keletą dešimtmečių sąlyginai konservatyvioje visuomenėje vis dėlto laimėjo. Nes kairieji intelektualai yra visa galva pranašesni už tai, ką priešstatoje pasiūlė jų oponentai. Tai liūdina.

Visa tai galima pavadinti ideologiniu reduktyvizmu: viskas matuojama ideologiniu masteliu, į jį suvedant ir visus argumentus, ir visas patirtis, ir visas abejones, ir visą tikrovės sudėtingumą, kokio nors likimo niuansuotumą, visas moralines dilemas, meninę tikrovę – absoliučiai viskas yra redukuojama į ideologijas ir ideologinius karus. Tą daro leftistai. Bet lygiai tą patį daro ir politiškai aktyvūs krikščionys bei nacionalistai, todėl tai yra paprasčiausiai asmeninės žmogaus perspektyvos (o ji yra pirminė ir unikali) sunaikinimas.

Prof. Viktorijos Daujotytės pjudymas dėl premijos Mariui Ivaškevičiui (kurio pažiūros, pabrėžiu, man yra svetimos) skyrimo dėl to ją vadinant komuniste ir abejojant jos nuopelnais mūsų kultūrai (pažymėtina, kad Lietuvos kultūrai nė vienas tuo abejojantis nėra davęs tiek, kiek ji) – tik vienas pavyzdys, perpildęs mano kantrybės taurę. Ir pats M. Ivaškevičius redukuojamas tik į ideologiją, pateikiant neadekvačias jo kūrinių karikatūras, kurias matydamas negaliu su tuo taikytis ir būti kaip nors su tuo dar siejamas. Skaitydamas jo romaną „Žali“, nematau ten to partizanų niekinimo, už kurį visi jį taip plaka, dažniausiai nė neįsigilinę ir neskaitę, skenuodami iš konteksto neadekvačiai ištraukę ir savaip interpretavę citatas. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos kreipimasis į Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją buvo absoliuti gėda, kai iš pirmo puslapio (!) paimtas stilistiškai labai gerai parašytas literatūrinis sakinys apie tai, kad žmones užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę, prikergiama kitų citatų, kurios knygoje pilna apimtimi neaptinkamos, t. y. į kabutes imami Ivaškevičiaus tokia forma neparašyti sakiniai, kurie implikuoja tai, apie ką knygoje apskritai nekalbama ir kas joje neteigiama. Negebėjimas suprasti tokių sakinių yra gili žaizda, kurią paliko prastas išsilavinimas. Už tokį perskaitymą bet kuri sąžininga mokytoja dvyliktokui parašytų dvejetą, o čia tuo pagrindu keliamos valstybinio masto problemos. Tai – ne pavienis atvejis, o norma tapusios mąstysenos apraiška. Užtenka paminėti bandymus kovoti prieš Shakespeare’ą, Goethe‘ę, Camus ir Kafką lietuvių kalbos brandos egzamine, teigiant įvairius iš jų buvimo egzamine neplaukiančius dalykus. Perskaičius šių keturių autorių visus kūrinius, bet kuris asmuo intelektualiai ir dvasiškai praturtėtų, ko gero, labiau nei perskaitęs visus kitus egzamine esančius lietuvių autorius kartu sudėjus. Ir tą daro „mano pažiūrų“ žmonės. Ačiū, ne – intelektualinis skurdas, kai „vertybės“ iškreipia net logiką ir ima cenzūruoti mąstymo pajėgumus, nėra ir niekada nebuvo mano pažiūros, net jei sykiais sugebėdavau tą toleruoti vardan „aukštesnių dalykų“.

Jei norite literatūrinių šedevrų, tiesiog išleiskite knygą, kurioje vaikiška ranka būtų prikeverzota kryžių ir pripaišyta trispalvių – pagal geriausius krikščionybės ir nacionalizmo kriterijus, tai taptų mūsų tautos biblija ir didžiausiu dvasiniu turtu. Nes kartais atrodo, kad atitikimas tokio sukirpimo ideologijoms tampa svarbesnis už tai, ko kas iš tiesų vertas ir apie kokias už tas ideologijas svarbesnes problemas ar tikrovės sudėtingumą kalba.

* * *

Bet kokios kalbos apie tai, kad neoliberalizmas suišteklina žmones, netenka prasmės, kai nacionalizmas tuo pačiu žmogų paverčia tik tautos ištekliumi, kuris gali būti darbo jėga, gali būti demografijos statybos elementu, gali būti valstybininku, gali būti už tėvynę galvą dedančiu kariu, kuriam ginti teritorijas yra svarbiau nei ginti žmones, bet nacionalistai yra pasiruošę bet kurį tos pačios savo mylimos tautos asmenį čia pat tiesiog sutriuškinti ideologiškai ar net gerklę perkąsti, jei tik jis, būdamas tos pačios tautos atstovu, drįsta esminiu klausimu nesutikti, tada iš karto paskelbiama diagnozė, kad jis yra išdavikas, pacifistas, liberalas ar dar koks nors –istas, nors neretai jis tiesiog sąžiningai nepritarė kokiam nors įsitikinimui ir ieškojo pagrindo vienokiai ar kitokiai pozicijai, jo nuoširdžiai nerasdamas.

Politinė tikrovė reikalauja dalykus vertinti vienareikšmiškai, tačiau gyvenime vienareikšmiškų atsakymų nebūna. Ir lygiai kaip politikos mokslų vertybinis neutralumas ilgainiui ima skatinti gyventojų vertybinį neutralumą, t. y. ima trinti moralines ribas, lygiai taip politinio-ideologinio mąstymo kategorijos, primestos visuomenei, ilgainiui pakeičia mąstymą ideologijomis, t. y. priverčia žmogų atitrūkti nuo tikrovės, atitrūkti tiek, kad nesivadovavimas tomis ideologijomis ir tikrovės matymas tokios, kokia ji yra, mąstymas apie už politiką daug svarbesnes ir sudėtingesnės moralines, egzistencines ir mokslines problemas imamas laikyti atitrūkimu nuo tikrovės.

Trumpai tariant, traukiuosi ne tiek dėl to, kad kažkas negerai su judėjimais, kuriuose buvau, kiek dėl to, kad pats politinis diskursas neigia tikrovę pačia radikaliausia prasme ir siūlo vietoj jos falsifikatą, kuriame nebėra gyvų žmonių, kuriame esti tik ideologijų agonas, pilnai apibrėžiantis tikrovę, už kurios daugiau nieko svarbaus nėra ir būti negali. Kai tikrovėje viskas yra absoliučiai atvirkščiai. Žmonės gali prasmingai gyventi savo gyvenimus, siekti įvairių tikslų. Tačiau ideologinis mąstymas priverčia žmogų išsižadėti gyvenimo vardan išgyvenimo, nes visuomet yra priešas, kurį reikia įveikti, nes visuomet kas nors taikosi užimti vietą, kurią verčiau turi užimti tu. Žmogus gali gyventi prasmingai, tačiau ideologinėmis priemonėmis yra perprogramuojamas siekti ne gyvenimo, o išgyvenimo, t. y. jis turi aukotis ir tapti gimda arba automatu, aukojančiu savo gyvenimą vardan „civilizacijos“, „žmonijos“, „tautos“, kad jie ateityje galėtų gyventi geriau, reikia įsitraukti į ideologinius karus ir paminti intelektualinį sąžiningumą (nes priešai su sąžine nesiterlios) tam, kad kas nors ateityje galėtų būti intelektualiai sąžiningas. Bet tiesa ta, kad karai ir ideologizacija yra begaliniai procesai. Tiek emancipacija, tiek sugrįžimas į aukso amžių, tradicijos apgynimas, krizė („atitolimas nuo vertybių / tradicijos / teisingo mokymo“) yra amžini procesai, kurie neturi pabaigos, ir kurių vienintelė pabaiga yra asmeninis atsisakymas dalyvauti tuose procesuose, kitaip visuomet bus priežastis į jauną gyvybingą krūtinę krauti ne tiesos troškimą ir poeziją, o peilio ašmenis ar granatos skeveldrą – fizinė ar metafizinė toji granata bebūtų…

* * *

Iš to natūraliai išplaukia ir įvairiopos priežastys, susijusios su tais judėjimais, kurių nedetalizuosiu vengdamas asmeniškumų. Daugybė dalykų nėra tuo, kuo maniau juos esant. Nusivylimas tam tikrais žmonėmis, jų moraliniu integralumu ir intelektualiniu lygiu (prašau to nesuprasti kaip priekaišto visiems, nes taip nėra), o galiausiai dėl nesibaigiančio streso, nervinimosi, jaudulio, spaudimo, nesupratimo, veidmainiškumo iš visų pusių ir apskritai neadekvatumo nei sau, nei kitiems, visiškai to nepripažįstant, net kai įrodymai akivaizdūs, mane paskatino trauktis iš tokių judėjimų ir iš tokios veiklos.

Politiniame gyvenime visuomet jaučiausi svetimas, niekada prie jo neprigijau. Gal todėl jame pasiekiau populiarumo, nebūdingo politiškai angažuotiems ir nuo politinių ambicijų spurdantiems, savame kailyje nesitveriantiems ir visam pasauliui paaiškinti, kaip viskas turi būti, pasiryžusiems tipažams. Puikiai suprantu, kad pasitraukdamas iš esmės pralaimiu daugelį kovų, kuriose norėjau laimėti. Tebūnie. Bijau, kad pergalė būtų atnešusi ne mažiau skaudžius padarinius, nei tie, kurie mūsų laukia patyrus visą tą absurdą, kuris plūsta iš kairiojo totalitarizmo. Nes tokie kaip aš sutverti ne pergalei, o tik sąžiningai kovai. Apsisprendžiau likti kovoje, kurioje vienintelė pergalė yra sąžinės pergalė, o ne pergalė prieš pačią sąžinę.

„Tradicinė katalikybė“ iš manęs beveik atėmė tikėjimą ir praktiškai sugrąžino prie ateizmo slenksčio, kurį kadaise buvau peržengęs. Paradoksalu, bet ieškančiam žmogui vietos nėra. Ji yra tik tiems, kurie neieško, kurie jau yra nurimę vienareikšmių atsakymų kapinėse. Kadaise buvęs ateistu lioviausi dėl ateistų kvailumo. Buvęs kairiuoju lioviausi dėl kairiųjų kvailumo. Buvęs liberalu lioviausi dėl liberalų kvailumo. Buvęs dešiniuoju, nacionalistu ir kataliku liaujuosi taip pat dėl jų kvailumo. Kalbu ne tik apie atskirus (ne visus!) žmones, nes būtų kvaila išsižadėti principinių dalykų dėl žmonių, kurie patys nesugeba savo principų atitikti ar pagrįsti. Akivaizdu, kad viskas yra daug sudėtingiau, nes mąstymas nesiliauja radus atsakymą, kuris niekada netampa proto stabdžiu, o tik pastūmėja naujiems klausimams. Tačiau problema yra ta, kad bet kuri ideologija ar politinė pasaulėžiūra numano tam tikrą įsitikinimų kompleksą, kuris yra nesuderinamas su laisvu mąstymu, reikalaujančiu nuolatos abejoti įtikėtų tiesų galutinumu, o politiniais klausimais tokie atsakymai apskritai neįmanomi – tuo įsitikinau, matydamas, kad visos ideologijos paveda įtempčiausiose situacijose. Bėgdamas nuo vienos ideologijos atnešamų baisybių, nejučia metiesi į kitą, tačiau tuomet, ką patyrė ir aprašė Nida Vasiliauskaitė, pamatai, jog ir ten ne kažin kiek geriau. Galėtume sakyti, kad egzistuoja ideologijos tvermės dėsnis – gali kisti ideologijų formos, pavadinimai, deklaracijos, tačiau visų jų totalizuojantis kiekis ir giliausias turinys yra tas pats – sunaikinti žmogaus gyvenimą ir pakeisti jį tikrovės falsifikatais.

Tačiau neketinu mestis į galbūt kvailiausią ideologijos neturėjimo ideologiją, kuri skelbia savo metafizinę pergalę prieš bet kokį aplinkos poveikį asmens mąstysenai ir likimui. Ir neketinu daryti klaidos, kurią bent iš dalies padariau lygiai taip, kaip ją daro visi, patyrę atsivertimą į „teisingas pažiūras“ (kairėje ar dešinėje).

Iš liberalių pažiūrų į konservatyvias atsivertę žmonės paprastai pereina gana tendencingą virsmą. Jie jaučiasi apsilankę tiesos buveinėje ir radę joje atsakymus į jų sąmonę kaitinančius klausimus, bet jiems, žinoma, to negana ir jie nori visu tuo gėriu pasidalinti ir su kitais. Priklausomai nuo atsivertimo laipsnio, tai priveda prie vieno iš dviejų dalykų: arba tas žmogus ima jaustis mentoriumi, kurio pašaukimas – atvertinėti kitus į tiesos šviesą, arba jis užima pasyvią poziciją, bet žiūri į priešingų pažiūrų žmogų iš aukšto, kaip žemesnio evoliucijos etapo ląstelę, kuri dar nepatyrė nušvitimo ir dar tebėra nepraregėjusi, bet su laiku vis tiek pažins tiesą ir pagaliau nurims savo ieškojimuose. Šitaip bet koks niuansuotas mąstymas, bet kokia pozicija, numananti sudėtingesnes tikrovės skirtis ir problemiškumą, iškart nurašoma, nes visa tai pristatoma kaip besiblaškančios sielos simptomai (tu dar jaunas, dar suprasi, išmintis ateina su amžiumi, pamatyk daugiau pasaulio, patirk, susiprasi). Užsidaroma paruoštų atsakymų kontūre, o blogiausia tai, kad dar imamasi mokyti kitus, net kai tie kiti tave talžo argumentais taip, kad tu nebeturi kur dėtis. Krikščionys paprastai akcentuoja kuklumo dorybę, bet tokia pozicija tam radikaliai prieštarauja, nes žmogus nusprendžia žinąs, kaip yra iš tiesų, ir jaučiasi galįs tą savo tiesą įbrukti kone per prievartą, gėdindamas ir nurašydamas bet kokį pasipriešinimą kaip maištą prieš Dievo planą, kaip atitrūkimą nuo tiesos ir kaip krizę, kurią reikia įveikti atsisakius mąstyti ir įsibrukus brevijorių. Visa tai iš šalies stebinčiam žmogui norisi tapti dar labiau apolitišku, nors šių fantasmagorijų dalyviams viso to akivaizdoje sukyla kariniai instinktai ir jie veržiasi į kovą.

* * *

Neketinu skelbti naujos „tiesos“, naujo mokymo, naujų pažiūrų. Tie laikai baigėsi (jei apskritai buvo prasidėję). Mūšio laukas – ne vieta abejojantiems. Kaip ir jokia vieta nėra vieta jiems. Atsisakau lokalizuotis politiniame spektre, nes jis yra anapus tikrovės niuansuotumo (ir, savaime aišku, neredukuojamumo), kuris nuo šiol tampa pagrindiniu ir svarbiausiu mano apmąstymų objektu.

2 mintys apie “PALIEKU SAMBŪRĮ „PRO PATRIA“ BEI VILNIAUS FORUMĄ”

    1. Sveikas, grazios mintys, gal kiek isplestai kai viskas sudeta i viena ilga eile, bet grazu kai matosi, (bent jau toks ispudis) kad neapykanta nera ta kelrode zvaigzde ieskant.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *